>

Nauji komentarai

Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai 20 % pigiau

Netradicinė bitininkystė

mariaus-aviliai-5d3af3415664bApsigyvenęs gamtoje, Marius ėmėsi netradicinės bitininkystės: dėl žmogaus kišimosi bitės patiria didžiulį stresą

Inga Saukienė
GYVENIMAS žurnalistė

Visada ryšį su gamta turėjęs Marius Krikščiūnas prieš kelerius metus iš esmės pakeitė savo gyvenimą – išvažiavo iš miesto, Klaipėdos krašte Katkų kaime pasistatė gamtoje namą, įkūrė vaistingųjų augalų ūkį, puoselėja gamtinę daržininkystę ir stengiasi įvaldyti senosios drevinės bitininkystės meną. Dar daugiau – kaip bitininkauti, nesukeliant bitėms streso savo įsikišimu į jų gyvenimą, moko ir kitus, o su 15min GYVENIMO skaitytojais dalinasi patarimais apie medų.

– Papasakokite, kaip atsirado jūsų gyvenime bitininkystė?

– Maždaug prieš 12–13 metų gavau iš tėčio tą vadinamąjį normalų avilį. Mat tėtis jau seniai augino bites ir parduodavo medų. Mano dėdė bitininkyste domėjosi dar labiau, su sūnumi gamino avilius. Jie vieni pirmųjų pradėjo gaminti daugiaaukščius avilius. Mano prosenelis taip pat buvo labai rimtas bitininkas. Aš pats iki tol bitininkas nebuvau.marius-kriksciunas-5d3af2b396679

Tačiau įvyko kažkoks stebuklas – po vieno labai stipraus kontakto su gamta patyrimo nusprendžiau išvažiuoti iš miesto: palikau viską, ką turėjau, pasistačiau namą gamtoje ir nebegrįžau. Tuo metu mano viduje labai daug kas keitėsi – atsirado į daug ką visai kitas požiūris.

Kaip tik tuo metu ir pradėjo kilti klausimas, kodėl tarp bičių ir medaus, kol jis patenka ant mūsų stalo, atsiranda tiek daug tarpininkų. Kitaip tariant, bitininkas tampa tarpininku tarp bičių ir įvairių pramonės šakų – metalo, vaistų, stiklo, plastiko, medienos, cukraus, chemijos – atstovų.

Jo užduotis – išlaikyti bites sveikas, surinkti derlių ir gauti savo pelną. Taigi bitininkystė tapus verslu, o bitės dėl žmogaus įsikišimo į jų gyvenimą patiria didžiulį stresą. Bitės be žmogaus gyveno daug milijonų metų, ir štai atėjo „dievai“, kurie įsivaizduoja žinantys, kaip bitėms geriau.

Žmogus sunkina bičių gyvenimą iš esmės dėl to, kad palengvintų savąjį. Pavyzdžiui, avilys išnešamas iš miško ir pastatomas į pievą, į atvirą vietą, kad žmogui būtų patogu. Nors bitės milijonus metų gyveno aukštai medžiuose, žmogus avilį pasideda ant žemės, arčiau drėgmės, žolės, gyvūnų, ko bitės anksčiau nepatirdavo.

Dar daugiau, sugriovęs visą jų įprastą gyvenimą, liepia medų nešti ne taip, kaip jos įpratusios – užpildyti korius ne iš viršaus į apačią, o atvirkščiai – iš apačios į viršų. Dėl tokios nuolatinės įtampos bitės serga – jos netenka ankstesnio aktyvumo ir nesusitvarko su erkutėmis, todėl jas tenka gydyti chemikalais.

Beje, bičių likimą galima palyginti su žmonių likimu. Iš esmės lygiai taip pat nutikę ir žmonėms – žmonės buvo išplėšti iš gamtos, suvaryti į miestus ir sukišti į medines dėžutes, nes kažkam taip patogiau kontroliuoti, kad jie neštų medų, t. y. gamintų pelną.

– Kaip natūraliai elgiasi bitės? Ar jos iš tiesų yra tokios protingos, kaip kartais teigiama?

– Kaip dėl bičių proto ir išminties, nežinau, bet turint omenyje, kad bitės, kaip byloja rasti gintarai su jomis, gyveno dar prieš 40–50 mln. metų, galima teigti, kad tai pats tobuliausias gyvūnas, nes per tuos 50 mln. metų ji praktiškai nepasikeitė. Vadinasi, ji jau buvo pasiekusi aukščiausią evoliucijos lygį ir suradusi savo terpę.

Bitė labai svarbi visai gamtai – ji neša meilę, taigi yra savotiška meilės sutenerė. Rinkdama nektarą ji tarsi sujungia meile atskirus žiedus, suteikia jiems galimybę pratęsti savo gyvenimą ir turėti palikuonių.

Nustatyta, kad bičių spiečius yra tarsi vienas, vientisas organizmas, turintis daug ląstelių. Ir netgi paskaičiuota, kiek tų „ląstelių“ reikia, kad šis organizmas galėtų gyvuoti. Berods, spiečiuje turi būti ne mažiau kaip 14 tūkst. bičių, antraip jis neišgyvena.

Beje, ir čia galima išvesti analogiją su žmonėmis. Buvo atlikti tyrimai, kad žinduolis pradeda mąstyti nuo tam tikro smegenų svorio. Taigi kuo smegenys didesnės, tuo žinduolis protingesnis. Pavyzdžiui, dinozaurų smegenys buvo mažesnės nei žmogaus. Matyt, tos smegenų masės nebuvimas jiems ir neleido išmąstyti, kaip išlikti.

– Kaip bitės elgiasi avilyje?

– Nuo seno bitės gyvendavo drevėse. Kai bitės įsikuria natūraliai drevėje, virš jų niekada nelis lietus, nebarbens į stogą, taip pat skardinio avilio stogo nekaitins saulė. Jos gyvena kuo aukščiau – 4–8 ar net 10 m aukštyje, todėl apsisaugo nuo drėgmės, kuri joms kelia didžiausią pavojų. Korius bitė „siuva“ nuo viršaus į apačią: kiekvienais metais vis papildomai prisiuva, nes drevės gali būti net kelių metrų ilgio, o kai pasiekia dugną, palieka avilį ir išskrenda ieškoti kito.

Tuomet avilį atranda kandys, kiaunės, meškos ir kiti gyvūnai, kurie per 2–3 metus paliktą „turtą“ suvalgo, atlaisvina drevę ir tuomet į ją atskrenda naujos bitės. Taip viskas ratu ir vyksta. Net ir dabar dar miškininkai drevėse kartais randa po tris metrus medaus, kurį paliko bitės.

mariaus-aviliai-5d3af3415664bBitės palieka užpildytus avilius, nes kasmet joms reikia naujų, švarių korių, kad juose galėtų perėtis naujos bitės, o seni koriai būna apsinešę vaistažolių atliekomis, žiedadulkėmis, dėl šios priežasties mažėja korio akutė, todėl išauga mažesnė bitė.

Žmonės, tai supratę, pradėjo gaminti korius su didesnėmis akutėmis, nei gamtoje būna natūraliai, ir jau pradedama kalbėti, kad tai viena iš pagrindinių bičių sergamumo priežasčių.

Mano aviliai yra drevės imitacija. Skirtingai nuo pramoninių avilių, kurie daromi didesni, jie labiau atitinka drevės išmatavimus, viduje nėra jokių rėmelių, bitės korį „siuva“ iš viršaus į apačią, t. y. medų laiko viršuje. Mes iš viršutinės dėžės jį nusiimame, o tuščią dėžę pakišame po apačia. Tokiu būdu niekada neleidžiame pasibaigti dugnui.

– Ar skiriasi medaus kokybė, kai bitės gyvena drevėje ir avilyje?

– Medaus kokybė priklauso nuo to, kiek bitės maitinamos cukrumi. Paprastai bitininkai, kurie užsiima medumi pramoniniu būdu, jas maitina cukrumi ne tik žiemą (nes nenori joms palikti maistui medaus), bet ir per lietų, kai būna kelios lietingos savaitės, kad bitės nesuvalgytų jau prinešto medaus. Tačiau cukrus ir medus avilio viduje labai susimaišo.

Tačiau labiausiai medaus kokybė priklauso nuo aplinkos, kurioje bitės renka medų, taip pat nuo jo paruošimo būdo. Dauguma bitininkų suka medų, dėl to jis netenka dalies naudingų medžiagų. Mes jį išimame su visu koriu. Kuo tai skiriasi? Įsivaizduokite, kad kvepalus laikote buteliuke arba lėkštutėje. Po kelių dienų juos pauostykite. Toks pats skirtumas tarp išsukto medaus ir esančio koryje.mariaus-aviliai-5d3af3cc4c65f

– Dietologai dažnai sako, kad medus yra taip pat cukrus ir nerekomenduoja jo valgyti daug. Kaip jūs pats vertinate medų?

– Baltasis cukrus susideda per pusę iš gliukozės ir fruktozės. Šios medžiagos „nesusirišusios“ su jokiais mineralais ar kitomis medžiagomis. Kadangi gliukozė yra galutinis angliavandenių produktas, patekusi į skrandį ji, padedama insulino, iš karto keliauja kraują, o per kraują patenka į ląsteles ir jas pamaitina. 40 proc. fruktozės keliauja į kepenis atsargoms. Jeigu valgome daug cukraus turinčio maisto vakare, kai mums nebereikia energijos, gliukozė greičiausiai virs vidiniais riebalais.

Jeigu valgome saldžių vaisių arba medaus, šiuose produktuose, be cukraus, yra daug mineralų ir vitaminų – geležies magnio, aukso, sidabro, rūgščių ir pan. Dėl to virškinimas vyksta sulėtintai, organizmas negali pasisavinti gliukozės iš karto. Galiausiai medaus mes tiek negalėtume suvalgyti, kiek cukraus, skrandis neatlaikytų, o cukraus į daugelį produktų dedama didžiuliais kiekiais.

Aš medų valgyti patarčiau net sergantiems diabetu. Tačiau tuomet jie turėtų visiškai atsisakyti riebaus maisto, mat cukraus ir riebalų derinys yra žalingiausias.

– Koks medus yra vertingiausias?

– Vertingiausias yra miško medus, taip pat – grikių, kadangi turi daug geležies, o jos mums trūksta. Šie medūs yra tamsesnės spalvos, o kuo medus tamsesnis, tuo vertingesnis, vadinasi, tuo daugiau jame magnio ir geležies.

Sveikatos prasme vertingiausias medus koryje – su visomis žiedadulkėmis ir vašku. Nors vaškas nėra maistas, valgyti jį galima. Tiesiog mes neturime fermentų jam suskaidyti ir natūraliai jį pašaliname. Šiek tiek vašką atitirpinti gali datulės, o iš gyvūnų tik auksinė plaštakė, kitaip – vaško kandis, turi sugebėjimą skaidyti vašką.

Iš tiesų vaškas yra stebuklingas produktas, jis turi didžiulį poveikį, nes nurinktas bičių nuo žiedų, medžių pumpurų. Jis apsaugo augalus nuo darganų, drėgmių, blogų orų ir ligų. Todėl iš vaško gaminami įvairūs maisto papildai, tinktūros.marius-kriksciunas-5d3af46f28905

Kita vertus, avilių plokštelės gaminamos iš vaško, kuris superkamas iš bitininkų. Ir jos nuolat sukasi ratu – kai jos avilyje nebetinkamos naudoti, tas vaškas vėl parduodamas ir iš jo gaminamos naujos plokštelės. Taip gali tęstis ir dešimt metų. Per tą laiką jos būna patyrusios ne vieną poveikį vaistais, kuriais gydomos bitės, o šie chemikalai kenksmingi žmogui. Tokio vaško, aišku, valgyti nerekomenduočiau.

– Kaip išsirinkti gerą medų?

– Man visada kelia įtarimą, kai vienas bitininkas siūlo labai įvairaus medaus – pievų, miško, liepų ir pan. Sunkiai įmanoma gauti skirtingą medų, kai bitės gyvena vienoje vietoje. Galima nurinkti pirmą medų, pavyzdžiui, kai pienės žydi, bet tikrai bitininkas negali turėti daug rūšių medaus. Visa tai tik gudrybės pritraukti pirkėją.

Cukravimosi lygis nelabai ką pasako apie medų. Būna, kad medus susicukruoja, būna, kad ilgai išlieka skystas. Tai priklauso nuo aplinkos.

Taip pat galima rasti internete tobulų metodų, kaip padirbti medų nuo nulio. Todėl visada verta pasiklausinėti, kur stovi aviliai, kaip jie prižiūrimi, kuo maitinamos bitės.

Komentuoti