Apie bitininkystės verslą: praeitis, dabartis, spėlionės
Saldu gardu kaip du medu… Šie žodžiai skamba jau daug metų, bet ar juos dar prisimins lietuviai po kokių 50-60 metų? Labai tikiuosi, kad taip.![]()
Ir kaip nekeista, visos tos baimės dėl bitininkystės ateities Lietuvoje priežastis ta pati banali krizė. Galima pagalvoti, kuo čia susiję krizė ir bitininkystės išnykimas, kai medaus kainos kyla kaip ant mielių? Labai teisingas klausimas. Na, bet kaip į jį galima būtų atsakyti? Padėtis toli gražu nevienareikšmiška ir neprognozuojama. Truputį šiuo metu padėtį sušvelnino ŽŪM (Žemės ūkio ministerija) – kaip ir Kazimira-Danutė, gerb.Kazys (Kazys Starkevičius)(na šitas iš tikro tai dar arčiau žemės ūkio) pripažysta bitininkus žemės ūkio šakos atstovais, tad ir jiems leidžiama pasinaudoti ES parama. O naudojantis parama dar kažkiek metų tuo turėsi užsiimti privalomai, po to kažkiek iš inercijos, o paskui, žiūrėk, jau daugiau nieko ir nesugebėsi… Nors, iš kitos pusės pažiūrėjus, gal per tuos metus kas nors pasikeis, gal dar kas, gal, gal, gal. Per tuos gal nieko nesuprasi. Tiesa, čia reiktų nepamiršt paminėti, kad tikrai padoria parama gali pasinaudoti ne bet kuris bitininkas, o tik stambūs bitininkystės ūkiai, dažniausiai jau senai sukurti ir didesnę plėtros ar atnaujinimo dalį dengiantys savo lėšomis. Na, bet tik nedidelė dalis šių modernių bitininkystės ūkių produkcijos lieka Lietuvoje, o ir ta, kuri lieka, dažniausiai platinama nelegaliai (pvz. smulkiam bitininkui pritrūko savo medaus, o klientų prarast nenori – nuperka iš stambaus ir parduoda kaip savo, jau nekalbant apie turgininkus ar į prekybos centrus tiekiančius, tikrieji bitininkystės ūkių savininkai , jei nėra PVM mokėtojai, savo produkciją teisėtai gali parduoti bet kam ir “bet kaip”). Smulkūs bitininkai gali pretenduoti į smulkią paramą, ir kuo smulkesni – tuo mažesnę. Dar truputį padedama kovoti su viena didžiausių bėdų šiuolaikinėj bitininkystėj -varoa erkėmis, bet čia jau, ko gero, Bičiulio Sigito (Sigitas Uselis) nuopelnas. Kad ir ką pikti liežuviai plaktų, tai vis tik vienintelis žmogus Lietuvoje, iš kurio galima lengvai gauti informacijos apie bičių ligas, gydymo būdus, ligų prevenciją ir kontolę, priemones bei tendencijas pasaulyje. Tai faktoriai, stabdantys bitininkystės nykimą Lietuvoje, bet tai tikrai ne išeitis.
Tikrai žinoma, kad lietuviai tarptautiniu bitininkystės produktų verslu užsiima jau 800 metų, iš antrinių duomenų spėjama, kad tai vyksta jau ne mažiau kaip 1100 metų. Bet iš visos tos istorijos paimkim mažutį 30 metų paskutinį gabaliuką.
1. Lietuva dar priklauso ne ES, o CCCP.
Sovietai pagal medaus eksportą tada dar buvo lyderiai pasaulyje, todėl skyrė lėšas bitininkų ruošimui, bitinikystės studijoms, t.y. vystė šią valiutines pajamas nešančią šaką. Paskutiniais šios sąjungos metais net stambesnės gamyklos buvo įpareigotos turėti kažkokį žemės ūkį, su neformalia nuoroda, kad geriausia tiktų bitynas. Jau nekalbant apie kolchozus, kur bitynai buvo privalomi ir nustatyti privalomi parduoti minimalūs bičių produktų kiekiai. Legalios prekybos bičių produktais beveik nebuvo, bet beveik kiekieno Lietuvos gyventojo namuose buvo medaus, kaip, beje, ir kito gero, kurio niekur nusipirkt nebuvo galima. Bet bitininkų buvo priruošta, primesta ir išmokyta dirbt. Paskutinių šio laikotarpio laidų bitininkai šiuo metu valdo pagrindinius stambiuosius bitininkystės ūkius bei labiausiai įtakoja bitininkystės verslą Lietuvoje.
2. Liettuva nepriklausoma.
Gamyklos jau nusikratę bitininkų, per kolcozus perėjo “Faktinai Pirmojo” buldozeriai – stambūs bitynai daugiau ar mažiau išdrakyti, išdalyti, daug kur palikti likimo valioj. Medaus bevveik nėra, bet niekam jis per daug ir nerūpi. Labai daug bitininkų persikvalifikuoja, likę bando šiaip taip išgyventi, nors produkcijos kainos os vos leidžia padengti minimalias būtinas išlaidas. Tarptautinė prekyba merdėja.
3. Liettuva dar nepriklausoma.
Ūkis po truputį atsigauna, žmonės užsimano valgyti ne tik kuo daugiau ir pigiau, bet ir kokybiškų produktų jiems prireikia. Medaus kaimos kyla stulbinančiu greičiu, šio užsiėmimo nemetę jau nebe nevykėliai durneliai, o bajorai. Kuriasi nauji bitynai, plečiami ir atnaujinami seni. Medus importuojamas, skiedžiamas, falsifikuojamas – poreikis vis tiek sunkiai patenkinamas. Eksporto nėra.
4. Liettuva dar nepriklausoma.
Stambūs bitininkystės ūkiai sustiprėję, daug mažų bitynėlių, kuriasi vis nauji. Gausūs medunešiai Lietuvoje vienus, antrus metus, treti ir ketvirti taip pat neprasti. Tautičiams jau įskiekyta, kad medus vos ne prabangos prekė, o kainos kasdien vis krenta, kol pasiekia lygį, gerokai žemesnį už savvikainą. Eksporto nėra, bet pradeda formuotis didmeninė vidaus rinka. Medus, kaip nebrangus ir natūralus produktas pradedamas naudoti įvairiuose gaminiuose, to pačiu reklamuojamas, kaip itin geras produktas. Kyla poreikis, visi uždirba gerai, medus pigus ir pilna ant kiekvieno kampo. Europoj jau irgi atsirades pigaus ne maistui ar ne tiesiogiai maistui naudojamo medaus poreikis. Didelė reklama ir “honey” linijų įvedimas sukelia medaus poreikį ir visom smulkiom firmom, ne tik gigantams. Negi atiduosi pirkėjus “rykliams” vien todėl, kad neturi produktų su bičių produktais, kurie reklamose vaizduojami kaip panacėja. Atsranda po truputį eksportas iš Lietuvos.
5. Jau įlipom į ES.
Eksportas minimalus, nors ES medaus kainos jau kyla. Medaus nors į balą pilk. Viena stami įmonė, urmu superkanti visų rūšių medų, supirkimo kainos minimalios, mokėjimo atidėjimai pakyla nuo 15 iki 150 dienų, o bitininkai dar dėkingi, kad medų pridavė. Kitur sąlygos dar prastesnės.
6. Mes dar priklausom ES.
ES medaus kainos vis kyla. Daug kam pradeda atrodyti, kad prekyba medumi labai pelninga, į rinką veržiasi nauji prekeiviai, greičiausiai siekiant perimti verslą sužlugdoma stambiausia didmeninė bendrovė. Nors visą “laborantų” verslą perima nauji “pirkliai”, bet senu skolų prisiminti nenori, tipo “čia nauja firma, nauji savininkai ir eikit jūs aiškintis pas tuos anuos, pas tuos, kurie su jumis bendravo, kurie pasirašinėjo, o iš tiesų iš vis geriau eikit naf..”, nors skolingi pusei Lietuvos. Sako “čia ne mes, o tie, kur prieš mus buvo, kalti”. Gal tai ir tiesa, tik gaila, kad bičiuliai po tokio fokuso liko supriešinti: kurie iš tos maišalynės išėjo be nuostolių, sako: “Na ir kas, kad taip pasielgė, bet dabar žada sumokėt” . “Prisvilę” mano, kad su tokiais “pirkliais” niekas neturėtų bendrauti. Kadangi vienaip ar kitaip nukentėjusių dauguma, šiuo metu “pirkliams” pardavę produkciją bitininkai rizikuoja užsitraukti visų bičiulių pasmerkimą, o kai kurių, kaip negaila, netgi neapykantą. Na, bet čia kaip kam išeina.
Nors, iš kitos pusės, net ir populiariausia pokalbių bitininkystės temom svetainė už pinigus talpina jų skelbimus, o ta tai jau visada aršiai kovojo su visokiais sukčiais. Na, bet čia jau jų sąžinės reikalas.
7. Mes dar priklausom ES.
Medaus kainos pakilo visur, o Lietuvoj – ypač. Lietuvos bitininkai džiaugiasi galimybe diktuoti kainas, nors nuo tos pasiutpolkės ne visiem galva susisuka. Prekybos centruose praktiškai išnyksta lietuviškas natūralus medus, jį pakeičia “EB ir ne EB medaus mišinys” , “medaus gaminys” ir “dirbtinis medus” . Pasaulio “rykliai” perėjo prie “kietesnių” natūralių produktų – dumblių, žolių visokių ir pan., brangesnis medus juos vis mažiau domina. Smulkesni gamintojai dar dirba su šiuo produktu iš inercijos, bet jau pradeda raukytis nuo kainos, taikosi į naujai reklamuojamas žoles, vėl pradeda naudoti dirbtinį medų ar saldiklius. Ratas eilinį kartą apsisuko.
Truputis vietos papildymams:
Mes dar priklausom ES(?).
Lietuva nepriklausoma(?).
Jau įlipom į (?).
Istorijos ratas sukasi, ne visada žinom, kas jau buvo, o kas bus iš vis nieks nežino. Ne koks iš manes istorikas, nedaug, tiesą sakant, ir skyriau laiko jos studijoms, bet su bitininkyste susijęs esu nuo gimimo, tad visą gyvenimą daugiau ar mažiau domėjausi ja. Kaip bitininkas, noriu tikėtis, kad Lietuva ateityje nepateks tarp šalių, kuriose bityninkystė beveik visiškai išnyko. Ar tarp šalių, kur bitininkystė yra tik egzotiškas hobis. Bet kaip pilietis privalau tikėtis, ir ne tik tikėtis, o daryti viską, ką pajegiu, kad ji vis tik ten patektų, nes, kaip negaila, tai išsivysčiusios šalys, kurios rūpinasi savo piliečiais ne tik nusenusiais, bet dar ir negimusiais, jau nekalbant apie visą Piliečių auginimo ir ugdymo programą. Ir nors čia jau visai kita tema, vis tik negaliu susilaikyt nepridėjes: tokia politika irgi naikina tautą, tik ne taip skausmingai.
Nors man, kaip asmeniui, labiau patiktų truputį mažiau demokratiškas gyvenimas, kad tik nereiktų emigrantų keisti imigrantais.
Visvaldas Stankevičius
Juodgailiai 2010 m.








Aišku tik viena , lietuvos rinka per maža lietuviškam medui ir turim viltį išlikti , tik dirbdami eksportui. Mūsų medus nepalyginamai kokybiškesnis už pietinių europos šalių medų , tai vienintelė viltis , kad dar ilgai savo medui turėsime rinką ir džiaukimės , kad turime, tikėkimės sažiningų verslinikų išvežančių mūsų medų kuo toliau nuo lietuvos, tik dėl to pas mus medus pradėjo turėti vertę šiek tiek didesnę už baltą cukrų , bet už saldainį brangesnis pas mus niekada nebus , nes dar mažai ,kas suvokia tikrąją medaus vertę ir kainą.