BITININKAS

Vytautui Kublickui – ilgiausių metų!

Laima KMELIAUSKIENĖ

Kaišiadorių aidai 2012 m.

Kai vasara jaukiai priglunda prie rudens, kai aplinkui dar jaučiamas šiltas jos alsavimas, ypatingą dieną – rugsėjo 1-ąją gudieniškis Vytautas Kublickas pasitinka savo gimtadienį. Šiemet jis taip pat ypatingas – 85-asis.
Agr. m. dr. Vytautas Kublickas – Kaišiadorių rajono bitininkų draugijos įkūrėjas (1979 m.), jai vadovavęs iki 2010 metų, kai iš jo draugijos pirmininko vairą perėmė jaunas ir energingas bitininkas Zenonas Gudinas.
Praėjusią savaitę, trumpam atidėję nesibaigiančius darbus, pasveikinti jubiliatą į jaukią kavinukę, įsikūrusią po Kaišiadorių kultūros ir meno centro stogu, susibėgo grupelė draugijos narių. „Sveikinu visos draugijos bičiulių vardu, – į sukaktuvininką kreipėsi draugijos pirmininkas Zenonas. – Vytautas sukūrė šią draugiją ir ilgai jai vadovavo. Aš, mokydamasis technikume, pas jį atlikinėjau praktiką… Linkiu Vytautui sveikatos, ilgai ilgai nesiskirti su bitėmis.“
Nors už nugaros daugiau kaip aštuonios dešimtys metų, V. Kublickas dar ir šiandien guvus, vienas įstengiantis suktis savo buityje, pasirūpinti dvidešimčia bičių šeimų, apgailestaujantis, kad diena per trumpa visiems numatytiems darbams atlikti.
„Užsikonservavęs kaip geras medus“, – prie vaišių stalo komplimentus sukaktuvininkui žėrė bičiulė Dana Marcinkevičienė. „Kad likusiame gyvenime nė vienas bičių spiečius nepabėgtų“, – linkėjo kitas bičiulis Domas Rakauskas.
* * *
Kaip sakė Vytautas, jis gimęs Zarasų krašte – Salako valsčiuje, Akriemių kaime. Po karo įstojo į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, praktikos metu Baltijos jūroje teko net kapitono padėjėju būti. Tačiau šios mokyklos nebaigė: „Iš trečio kurso išėjau – įsitikinau, kad jūra – ne man“.
Paskui – Klaipėdos darbo jaunimo mokykla. Mokydamasis vakarais ir dirbdamas buhalteriu „Lietžemūktiekime“, ją baigė.
Vėliau buvo dar vienas įsimenantis gyvenimo etapas – Giruliuose dirbo iešmininku geležinkelyje.
Taip ieškant savęs atėjo 1951-ieji metai, kuomet Vytautas įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją, kurią 1956-aisiais baigė. Po mokslų jaunas specialistas trejus metus ėjo Priekulės rajono vyr. veterinarijos gydytojo pareigas. „Kai rajoną panaikino, pasirinkau praktinį darbą – Kuršėnų tarybiniame ūkyje pusketvirtų metų išdirbau vet. gydytoju, – prisimena V. Kublickas. – 1962-aisiais metais Gudienoje kūrėsi Lietuvos veterinarijos mokslinis tiriamasis institutas, tad pasukau ten. Dirbau Zoonozinių ligų skyriaus vedėju, paskui vadovavau Infekcinių ligų skyriui. Mokslinė veikla buvo susijusi su galvijų tuberkulioze. Be to, ypač domino ir bičių ligos.“
Minėtame institute, kuris uždarytas prieš kelis metus, Vytautas Kublickas triūsė beveik iki 1993- ųjų, kuomet išėjo į užtarnautą poilsį. Kantriai, atsidavusiai. Mokslininkas. Jeigu kolegos tokią pravardę ištardavo, žinok – kalba sukdavosi apie Vytautą.
Savo patirtį V. Kublickas stengėsi skleisti įvairiuose seminaruose. Štai vien jo iniciatyva buvo surengti respublikinis veterinarijos gydytojų, respublikinis veterinarijos laboratorijų bakteriologų seminarai.
Tačiau bitės – jo gyvenimo didžioji meilė. Pirmąjį avilį įsigijęs dar dirbdamas Kuršėnuose, šitos meilės neišbarstė lig šiolei. „Mano bitutės dabar – keturiose vietose. Vis bandymus atlieku“, – sako bitininkas.
Per ilgus savo mielos veiklos metus V. Kublickas skaitydamas paskaitas bitininkystės klausimais, dažnai negaudamas nė rublio ar lito, išvažinėjo visą Lietuvą, vedė seminarus pagal Europos Sąjungos programas, Lietuvos bitininkų sąjungoje buvo atsakingas už klausimus, susijusius su bičių ligomis. Vytautas net septynerius metus buvo „Valstiečių laikraščio“ priedo „Avilys“ redaktorius, buvo bitininkystės mokslo populiarinimo žurnalo „Bitininkystės naujienos“ redakcinės kolegijos narys. Beje, džiaugiamės kad šis moksliniams tyrimams atsidavęs žmogus ne vienerius metus rašė ir mūsų laikraščiui. Dabar bendradarbiauja ir rašo mokslinius praktinius straipsnius žurnalui „Lietuvos bitininkas“. O tarp mielų spaudinių, kuriuos skaito, – minėtasis „Lietuvos bitininkas“, „Valstiečių laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“, speciali bitininkystės literatūra rusų kalba. „Mėgstu skaityti. Namuose pilna įvairiausių knygų, man labai patinka biologija, ypač domina ir religinė literatūra“, – teigia gudieniškis. Beje, Vytautas skaito be akinių!
Iki šios dienos mokslininkas nenustojo tyrinėjęs. Jo „arkliukas“ – bičių varozė. „Reikia keisti strategiją: vietoj chemijos, nutraukiant varozės erkių vystimosi ciklą, naudoti biologinį metodą. Juk jautriausia vieta – kiaušinėlis“, – apie piktą bičių ligą – varozę galėtų nestodamas pasakoti ir pasakoti.
* * *
Vytautas Kublickas turi vienintelį sūnų. Gintaras – biologijos mokslų daktaras (jo žmona taip pat), kaip ir tėvas baigęs tą pačią Veterinarijos akademiją, gyvena Kaune. Senolis sakosi norėjęs susilaukti trijų vaikų, kaip kad buvę jo tėvų šeimoje: dviejų berniukų ir mergaitės… (Vytauto jaunėlė sesuo Aldona – pedagogė, jaunesniojo brolio Broniaus, beje, taip pat baigusio Veterinarijos akademiją, jau senokai nebėra – pakirto insultas). Tačiau Likimui, atseikėjusiam dvi santuokas, atrodė kitaip. Užtat vyriškis džiaugiasi turintis tris anūkus: Augustą, Lauryną ir Joną, kuriuo ypač didžiuojasi. Jaunėlis Jonas – gitaristas, mokosi Austrijoje. „Galbūt Kublickų pavardė ir neišnyks…“ – nuoširdžiai šypsosi senolis Kublickas.
* * *
„Gyvenimas – įdomus“, – sako sukaktuvininkas. Kur tokio ilgaamžiškumo, pilno veiklos, tempo, judraus gyvenimo paslaptis? „Reikia būti optimistu, kūrėju, nesėkmes kaip sviestą sumušti puodynėje ir iškopti, – dėsto jis. – Aš mėgstu mąstančius žmones…“
O pabaigai – dr. Vytauto Salinkos, buvusio „Bitininkystės naujienų“ redaktoriaus, gero Vytauto Kublicko pažįstamo, posmas:

Leiskit man pamiegoti po bičių laka.
Tegul dūzgia virš mano galvos bitės skrajūnės,
Nešdamos nektarą ir vasaros džiaugsmą.
Tegul saugo mano miegą ir mano sapnus
Begalinės saulėtos vasaros plotuos.

Lai tos bitelės skrajūnės dar ilgai ilgai dūzgia gyvenimo džiaugsmą Vytautui Kublickui.

Kaišiadorių aidai