Lietuviui bitė – šventas padarėlis
Daugybės tikėjimų ir mitinių atodairų žinovai pabrėžia bitininkavimo svarbą lietuvių tautos istorijos kelyje. X a. net 68 proc. Lietuvos teritorijos buvo apaugę miškais. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir gebėjo. „Dravinės“pušys
Pastebėjus į uoksą susimetusias miško bites, tereikėdavo pirmam įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokie medžiai buvo vadinami „dravėmis“ arba „bartimis“. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių „dravinių“ pušų. Vėliau uoksus imta ir skobti. Juos žmonės uždengdavo plautu – lentele su išpjauta lakta. O kad „dravė“ būtų šiltesnė, medžio viršūnę nupjaudavo ir užkaldavo lentele. Iš tų bitininkų įraižų kamiene ilgainiui atsirado šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.
Meškai per nosį
Kaipgi pasiekti prie pušies viršūnės svaigiame aukštyje gyvenančias biteles? Tam buvo sukurtas ypatingas įnagis – virvių ir kablių mazginys, vadinamas geiniu. Mokantys juo naudotis be vargo įkopdavo į medį. Patogiai ant kabančio suolelio atsisėdę, viena ranka dūmydavo dūliu, kita pjaudavo korius. O kad meškos neiškopinėtų medaus, prie plauto ant šakos pakabindavo aštrių spyglių prikalinėtą kuoką. Meškos anuomet ją vis stumdavo į šalį, kol įsiūbuodavo ir gaudavo per nosį.
Tiko ir bažnyčiai
Medus Lietuvoje ir pinigus atstodavo, seikėjant matais, minimais dokumentuose: kadas, kaušas, ustovas, bužas, kijus, ušėtkas, kaladė, viedrelis, pūdas, lukna, liepinė, medinė, trirankis. Vašku, vadinamaisiais vaško akmenimis, būdavo mokami teismo mokesčiai; amatininkų cechai taip atsiskaitydavo ir bažnyčiai. Lietuvos įstatymai griežtai gindavo bitininkystę – paprotinės teisės nuostatos buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos Statutą ir vėlesnes jo laidas.
Avilius darė per pilnatį
XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti kelminė bitininkystė. Žmonės suprato, kad bityną vis dėlto patogiau turėti prie namų, ypač baudžiavai įsigalėjus, kai valstiečiams ėmė labai trūkti laiko saviems darbams. Pirmieji aviliai, vadinti stačiaisiais, buvo padaryti iš išskobto stuobrio gabalo, uždengto šiaudų stogeliu. Gulstieji aviliai būdavo patogesni kopinėti, talpesni. Kai sengirės buvo iškirstos, iš Mažosios Lietuvos ėmė plisti šiaudiniai aviliai, o XIX a. pabaigoje atsirado ir rėminių. Pagamintą naują avilį bitininkas aprūkydavo šventintomis žolelėmis, į vidų įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį. Žemaičiai avilius darydavo tik per pilnatį tikėdami, kad tada jie bus pilni medaus. Tradicinį lietuvių verslą atgaivinti skatino ir tautinio atgimimo veikėjai, rašę ir vertę knygeles apie bites.
Gražūs papročiai
Lietuviui bičių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Mitinės būtybės, senojoje baltų religijoje globojusios bitininkavimą, –

Austėja ir Bubilas. Apeiginiam gėrimui gaminti į miežių salyklą rūgimui paskatinti būdavo dedama medaus. Štai kodėl dainose skamba: „Alų midų gėriau…“ Bitės pagal seną paprotį būdavo kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį būdavo sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!“ Apie bites nesakoma „išgaišo“ – tik „išmirė“. Bitės, kaip ir žmonės, „valgo“. Mirus jų šeimininkui, apie tai kuris nors namiškis turi pasakyti prie avilio, antraip velionio augintinės bus „išsivestos anapus“. Sakoma, kad ir šokio figūrų žmones išmokė bitės: per didįjį medunešį šokiu žvalgės kitoms bitėms pasako, kur pražydo liepos ar kiti nektaringi augalai.
Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tas su bitininku ir tampa bičiuliais, kartais net artimesniais nei giminės. Kitose tautose nėra tokio gražaus papročio.
Kokios Stasinės, toks ir medunešis
Bitininkai imdavosi daugybės visokių burtų, kad spiečius kur nepragaištų. Šv. Velykų rytą, varpams skambant, avilį kelis sykius jie kilstelėdavo aukštyn, o Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Prieš gegutei užkukuojant, jei randa kur virvagalį, užriša ant avilio kojos. Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Ši ypač traukdavusi spiečių, jei keliant būdavo panaudotos vadelės, „pasiskolintos“ iš anksčiausiai į bažnyčią per Velykas atvažiavusio kaimyno. Bitininkai mano, kad Šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-osios, orai parodo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta, medus per liepinės viršų kūpės, o jei apniukę, teks palikti medų bitelėms žiemoti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu“, jis vaistingas, nes jame labai daug žiedadulkių. Senovėje šiuo laiku galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė.
Išleisdavo per vilko gerklę
Liepos pabaigoje paprastai baigiasi didysis medunešis, tada pats laikas medų kopinėti. Dažniausiai tai žmonės darydavo per pilnatį. Medų šventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, Šv. Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo nuo šaukštelio medaus.
Retokai, bet pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Jie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Pamaitindavo jas sudžiovinta, sutrinta, su medumi sumaišyta gyvate. Arba į lauką išleisdavo per išdžiovintą vilko gerklę. Dar bičių godulį sukeldavo apsmilkydami iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos .








Nauji komentarai