Eksperimentuoja, kad pats žinotų ir kitiems patartų
VL žurnalistė Nijolė Baronienė
Bitininkas, Antano Stulginskio universiteto dėstytojas dr. Algirdas Amšiejus kiekvienais metais sugalvoja ką nors nauja. Vienų bandymų rezultatai išaiškėja greitai, kitų – po kelerių metų. Ankstyvas šių metų pavasaris patyrusiam bitininkui buvo kupinas rūpesčių. Dalis bityno bičių šeimų negalėjo pasiimti maisto, kurio buvo pilni koriai.

Bitininkas pakvietė pažiūrėti, kaip į ankstyvo pavasario darbus kibo bičių šeimos. Ruslano Kondratjevo nuotr.
Nemaloni staigmena
Šių metų gamtos skuba stebino ir dr. A.Amšiejų. „Kur tai matyta, kad kovo aštuntąją jau žydėtų miškinis rūtenis. Toks ankstyvas pavasaris buvo, rodos, 1987 metais. Tokia jau gamta, žmogui, augmenijai ir gyvūnijai belieka prie jos prisitaikyti“, – sakė pašnekovas. Jis pripažino, kad jei žiema būtų užsitęsusi nors porą savaičių, dalis jo laikomų bičių šeimų galėjo žūti. Pasak bitininko, koją pakišo patiklumas, noras taupyti laiką ir jėgas. „Kaip ir kiekvienais metais, biteles po paskutinio medunešio pamaitinau invertuotu sirupu ir ramiai susiruošiau žiemoti. Iš kur galėjau žinoti, kad sirupas, kurį ne pirmą sykį perku iš tos pačios įmonės, bus nekokybiškas, – pasakojo dr. A.Amšiejus. – Per mano ilgametę darbo su bitėmis praktiką nėra buvę, kad pavasarį bites maitinčiau cukraus sirupu. O šiais metais tai teko daryti, nes atidaręs avilius pamačiau, kad bitės koriuose turi maisto, tačiau negali jo paimti, ir išsigandau.“ Mėgstantis juokauti Algirdas situaciją bityne prilygino vakarėliui, kai žmonės alkani sėdi prie stalo, prieš juos padėti stiklainiai konservuoto maisto, o atidarytuvo nėra.
Verčiau paplušėti
Bitininkas paaiškino, kad sukietėjusio nekokybiško sirupo bitės negali paimti iš korio akelių. Jos gali tik šiek tiek paimti saldaus skysčio, tačiau to neužtenka visaverčiam gyvenimui, ypač pavasarį, kai bičių šeimos pradeda intensyviai augti. „Panašiai nutiko ir bites maitinantiesiems gliukoze. Bitėms skirtas maistas turi būti specialiai joms paruoštas. Invertuotas sirupas yra gaminamas su bioinvertu – invertazės fermentu, kuris sacharozę suskaldo į gliukozę ir fruktozę. Konditerijai skirta gliukozė netinka bitėms maitinti. Jei vienus metus ji buvo kokybiška ir bitės gerai peržiemojo, tai nereiškia, kad kitais metais bus taip pat. Užtenka labai mažo kokybės pokyčio, ir gliukozė taip pat gali sukietėti koriuose“, – sakė bitininkas. Jis pabrėžė, kad vienintelis ir laiko patikrintas būdas maitinti bites – patiems virti cukraus sirupą. Tai nelengvas darbas, tačiau verčiau paplušėti, nei turėti labai nemalonių rūpesčių pavasarį. „Ne vienas bitininkas apsigavo paklausęs invertuoto cukraus pardavėjų, esą tokio sirupo reikia mažiau, užtenka po kibirą šeimai. Nieko panašaus. Reikia skaičiuoti sausą cukrų, o ne sirupą. Norint išvirti 15 kg sirupo, reikia 9 kg cukraus. Visa kita – vanduo, o juo maitindamosi bitės negyvena. Taigi, jei duosime kiekvienai bičių šeimai 16–18 kg cukraus, galėsime būti ramūs, kad jos sulauks pavasario“, – dėstė dr. A.Amšiejus.
Tingulio kaina
Gal kam atrodys keista, kad toks patyręs bitininkas kaip dr. A.Amšiejus nesugebėjo tinkamai pasirūpinti bitėmis prieš žiemojimą. Tačiau jis tikina, kad tik savo kailiu patirdamas sėkmes ir nesėkmes gali kitiems patarti, kaip ir ką daryti. Nėra dienos, kad žinomam bitininkui neskambintų bičiuliai iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Jis turi būti pasirengęs atsakyti į visus klausimus. Todėl ir eksperimentuoja, kad žinotų, galėtų palyginti. Kai nuėjome prie avilių, Algirdas iškėlė korį ir parodė susikristalizavusį cukraus sirupą. Jau prasidėjus žiemai, radęs po aviliu cukraus kruopelių, kurias bitės metė lauk iš korių, kad galėtų nors truputį pasimaitinti tuo, ką rasdavo tarp cukraus kristalų, jis suprato, kad kažkas ne taip. Aviliai prie pat namų, tad bitininkas bitėms bandė duoti maisto per lakas. Taigi, dabar jis gali pasakyti, kad bitininkai turi pasitikėti tik savimi. „Aptingo visi, ne tik bitininkai. Kam ką nors daryti patiems, jei galima nusipirkti. Tačiau bitininkų tingulys gali jiems kainuoti labai daug – žuvusias nuo bado bičių šeimas. Kita vertus, daug geriau naudoti invertuotą sirupą, nes jis yra bekvapis ir jį galima pilti dieną, o jei naudojamas pačių virtas cukraus sirupas, jį reikia pilti tik vėlai vakare“, – sakė bitininkas.
Saldus tik iš dalies
Maisto bitėms jis negaili, kiekvienai šeimai pila ne mažiau 20 litrų sirupo, pagaminto iš beveik 30 kg cukraus. Dr. A.Amšiejus pabrėžė, kad sirupui virti tinka iš cukrinių runkelių pagamintas cukrus. „Tačiau, kas gali pasakyti, kad cukrus, kurį perkame, tikrai yra iš cukrinių runkelių? Manau, kad ruošiant sirupą svarbiausia – atvirinti vandenį. 10 kg cukraus patarčiau dėti 30 g 70 proc. acto esencijos, kuri rūgština terpę. Kai kas deda vitamino C, kai kas – citrinos rūgšties. Tačiau vitaminas C brangus, o maistinė citrinos rūgštis gali būti su bitėms pražūtingomis priemaišomis, pavyzdžiui, druska. Beje, ne visi žino, kad medaus rūgštingumas yra 4,5–5,2, vadinasi, jis yra saldus tik iš dalies. Bitės dirba rūgščioje terpėje, o cukrus yra šarminis, nes balinamas kalkėmis. Jei sirupas nebus parūgštintas, bitės turės tai padaryti pačios ir išeikvos daug jėgų“, – aiškino bitininkas. Eksperimentuodamas dar sovietmečiu, jis bites maitino nevalytu ruduoju cukrumi ir įsitikino, kad taip daryti nevalia, nes tokiame cukruje yra daug mineralinių medžiagų, nuo kurių kietėja bičių išmatos. Tada jis džiaugėsi, kad eksperimentavo ne su visomis bičių šeimomis. „Rudeninis maistas turi būti skaidrus kaip stiklas, beveik sterilus. Niekada nepamiršiu, kai sausio mėnesį patikrinęs avilius pamačiau, kad bičių kakučio yra daugiau nei pikio. Jei būtų buvę atvirkščiai, būčiau labai turtingas“, – prisiminęs liūdnai pasibaigusį eksperimentą, nes tuomet žuvo apie 80 proc. bičių šeimų, šypsojosi Algirdas.
Atsipirko per trejus metus
Kitą daug sėkmingesnį eksperimentą žinomas bitininkas atliko pastaruosius trejus metus iš eilės, todėl jo rezultatus jau gali apibendrinti. Eksperimentuodamas Algirdas dalį turimo bityno šeimų rudenį suneša į specialiai šiam tikslui pastatytą žiemojimo sandėlį. „Pirmiausia noriu paminėti tai, kad laikant avilius su bitėmis po stogu, sutaupoma nuo 18 iki 20 proc. maisto. Antra – lengva kontroliuoti įvairius kenkėjus. Pelėms padedami nuodai, zylės neįskrenda ir netrikdo bitėms ramybės, nepatenka prie avilių ir kiaunės. Trečia, čia nepučia vėjas, avilių neapsninga sniegas, nemerkia lietus“, – tokio žiemojimo privalumus vardijo pašnekovas. Tačiau, pasak jo, yra ir trūkumų. „Mūsų sandėlis yra prie namų, tad sužinoję, kad oras atšils ir bitės pradės apsiskraidyti, dviese stveriame avilius ir išnešame juos į lauką. Jei tektų tampyti Dadano avilius, būtų daug sudėtingiau. Mano bityne – tik aukštiniai bedugniai lengvi aviliukai, todėl labai greitai juos išnešame, – sakė pašnekovas. – Aviliai visada sausi, bitės puikia žiemoja. Ir dėl to susikristalizavusio maisto jos lengviau ištvėrė iki pavasario. O man buvo patogiau tikrinti bičių šeimas.“ Pasiėmęs raudoną lempą, kad bitės nepajustų šviesos, jis kartą per savaitę eidavo tikrinti, kaip jos žiemoja. Pirmais eksperimento metais dr.A.Amšiejus pajuto, kad bitėms sandėlyje trūksta oro, nors aviliai – bedugniai. Todėl bitininkas ir praėjusią žiemą išėmė lakų kamščius. Po stogu jis laikė apie 140 bičių šeimų. Paklaustas, ar atsipirko sandėlio statyba, bitininkas juokėsi. „Paskaičiuokite: sandėlio statyba kainavo gal 6 tūkst. litų, nuo tonos sutaupyta apie 20 proc. maisto, vadinasi per trejus metus investicija tikrai atsipirko“, – sakė Algirdas. Jis priminė dar ir tai, kad vasarą sandėlis nestovi tuščias. Jame telpa daug ūkyje naudojamos technikos, kito inventoriaus, o prireikus statinį galima pritaikyti ir šventėms.









Nauji komentarai