BITININKAS

Sigitas Uselis

„Ūkininko Patarėjas“

 Bičių šeima yra viena iš daugybės gamtos dalelyčių ir jos gyvenimas labai priklauso nuo jos įnorių ir užgaidų. Šis pavasaris turbūt bus dar vienas išbandymo atvejis, kuomet bitei tiesiog reikia sugebėti išgyventi ir būtent tam tikriausiai prireiks ir bitininko pagalbos.

Kartojasi praėjusių metų scenarijus

 Grįžtant į laikotarpį nuo paskutinio bičių skraidymo praėjusių metų lapkrityje iki dabar, tiesiog norisi palyginti, kad šis laiko tarpas gamtos atžvilgiu idealiai panašus į 2007 – 2008 metų tą patį laikotarpį. Tik gal tada sniego buvo retkarčiais šiek tiek daugiau ir trumpalaikiai atšalimai buvo stipresni. Praeitas pavasaris irgi buvo šaltas ir bitėms išskristi tebuvo retos trumpalaikės progos, kuomet aplinkos temperatūra pakildavo virš 10 laipsnių šilumos. Tuomet nebuvo net ir tokios dienos, kad bitės galėtų bent pusdienį pilnai apsiskraidyti, tiesiog tik buvo momentiniai atšilimai, bet to užteko, kad tai būtų proga parsinešti iš blindžių nektaro ir žiedadulkių, kas padėjo sėkmingai šeimoms vystytis ir išvengti bado grėsmės. Netgi, pagrinde, gamta nesuteikė progos bitininkams išvalyti avilio dugnus, tiesiog visa tai bitės pasidarė pačios. Ir visa tai tesėsi iki paskutinio balandžio dešimtadienio, kuomet oras staiga sušilo ir daugelis augalų pradėjo žydėti vienu metu, tuo pačiu pažeisdami per eilę metų nusistovėjusią fenologinę tvarką. Taip buvo pernai, taip pat viskas klostosi iki šiol ir šiemet. Štai praėjusiame mėnesyje tik dvi dienas – kovo 12 ir 13 bitės gavo progą po kelias valandas paskraidyti ir bitininkai tai vadina daliniu apsiskraidymu. Kas įdomiausia, tik šias dvi datas, kuomet bitės galėjo paskraidyti, užfiksavo ir čekų bitininkai, todėl galima teigti, kad bitininkystei gamtos nelengvos sąlygos buvo bent per pusę Europos. Štai balandžio 1-osios trumpai atšilusioje popietėje teko stebėti, kaip bitės energingai valo lizdų dugnus, todėl turbūt ir šiemet bitininkams šio darbo irgi neteks atlikti.

 Žiemojimo rezultatai neblogi

 Sunku pasakyti, ar tas kalendorinis laikotarpis buvo žiema, kaip esame pripratę prie ankstesnių lietuviškų žiemų su daug sniego ir šalčio. Nuo pat lapkričio vidurio iki dabar tiesiog buvo daugmaž vienodas oras, kai lietų keitė sniegas, o atšalimus – atšilimai. Toks „švelnus“ klimatas bitėms žiemoti buvo palankus, nes kai nėra stiprių šalčių, nereikia daugiau energijos lizde šilumai palaikyti, nėra didelės grėsmes, jog susikristalizuos žiemos maistas, bičių kamuolys be problemų galėjo pasislinkti ant naujo korių su maistu ploto, o kai kurios šeimos netgi per žiemą ir į kamuolį taip ir nesusiėjo. Taip pat toks šiltas klimatas paskatino pradėti auginti perus nuo pat sausio vidurio ir tai yra keliomis savaitėmis anksčiau, nei tradicinis pas mus vidurkis. Ypač į šį „gamtos šauksmą“ atsiliepė tos bičių šeimos, kurios tradiciškai nuo pat rudens buvo stipriai apšiltintos, bei daugiau pietietiško kraujo turinčios bitės. Todėl jau dabar daugelis šeimų yra gana stiprios ir užima ne tik visą korių plotą, bet ir vidines diafragmų sieneles.

Neteko girdėti Lietuvoje didesnių bičių žuvimų, o tik tai, kad nedidelis procentas vis tik žuvo, galima priskirti tradicinėms priežastims, iš kurių pagrindinė – varoa erkės.

Kita grėsmė žiemojimui – lipčiaus kilmės medus, kurio daugiau ar mažiau lieka lizduose, irgi didelių problemų nepadarė. Tiesa, bičių viduriavimo žymes galima kai kur pastebėti, bet tai ne nozemozės ligos protrūkis, o tiesiog nelabai tinkamo maisto žiemai ir neturėjimo galimybės apsiskraidyti kuo anksčiau, rezultatas. Laimė, jog gana gausus lipčiaus kiekis pernai vasarą buvo pagrinde lapuočių augalų kilmės, o tai yra daug geriau, nei spygliuočių lipčius, kuris paprastai pasirodo vasaros gale ir savo sudėtyje turintis melicitozės cukraus, kuris labai sukristalizuoja šios rūšies medų ir padaro jį netinkamu žiemos maistui.

 Varozės erkių klasta

 Nors pernai metų pradžioje Europos bitininkystės mokslininkai prognozavo, kad dėl ankstyvo bičių šeimų vystymosi vėl gali pasikartoti varozės ligos protrūkis, kaip, kad buvo 2007 metų rudenį, kai „dingdavo“ bičių šeimos tiesiog visame bityne, bet to, bitininkų laimei, neįvyko. Tačiau varozė tebelieka pagrindine priežastimi daugelio bičių šeimų žuvimo. Tam daugiausia pasitarnavo vis dar išliekantys lokaliniai erkių židiniai atskiruose bitynuose, arba paprasčiau, dar yra bitynų šeimininkų, kurie tos ligos nepripažįsta ir, paprastai, bitininkauja „nuo spiečiaus iki spiečiaus“. Jiems tai neatrodo kokia tai žala, nes atskrenda į jų avilius vasaros pradžioje spiečiai, iki rudens prineša medaus, o po metų ar dviejų šios šeimos negydomos dėl varozės žūna, užleisdamos avilius naujiems spiečiams. Atrodytų tai tik tų bitininkų problema, bet iš tikro yra kitaip. Toje pačioje apylinkėje esantys bitynai dažniausiai irgi nukenčia, nors jų šeimininkai stengiasi tvarkingai gydyti. Schema yra tokia, kad gydymas baigiamas dažniausiai rugsėjo pabaigoje, bet bitės dar intensyviai skraido iki pat lapkričio ir nerasdamos gamtoje nektaro, išplėšia tokio nusilpusio „medžioklinio“ bityno šeimas, parsinešdamos į savo avilius ne tik žiemos maistą, bet ir erkes ir dažnai šių bičių šeimų erkėtumas būna didesnis rudens pabaigoje, nei prieš gydymą rudens pradžioje. Štai nesenai vienas bičiulis iš Mažeikių pasakojo, kad rudenį kruopščiai gydė savo bites, bet po žiemos viename bityne rado pusę žuvusių šeimų, ir tas, kurios buvo stipriausios. Žuvimo požymiai būdingi varozei – mirusios bitės sukritę ant lizdo pagalvės ir visame avilio dugno plote. Ne per toliausiai yra bitynas, kuriame gydymas nėra atliekamas, tik apie tokį atvejį, kad jo bitės plėšikaudamos gali prisinešti vėl erkių, jis anksčiau net nesusimąstydavo. Nuostabą kėlė tik tai, kad paskutinį kartą rudenį apžiūrinėdamas lizdus, jis rado nemažai prinešto šviežio maisto. Kitos, kad ir rudenį silpnesnės, šeimos išgyveno per žiemą, bet tikėtina, kad ir jos nemažai „pasipildė“ erkėmis. Toliau eiga gali būti maždaug tokia – pavasarį ir bent pusę vasaros šios šeimos nuo varozės nežus, nes bičių šeimos vystymasis lenkia erkių kiekio didėjimą, tačiau rugpjūčio mėnesį gali būti kritinis momentas, kuomet vasaros bitės natūraliai miršta, o žiemoti turėsiančios bitės bus stipriai jau peruose pažeistos tam laikotarpiui jau žymiai padidėjusio erkių kiekio.

Todėl tokiais atvejais verta gydyti bites jau pavasarį – jei labai rimtai, tai sudėti juosteles ir palaikyti iki medunešio pradžios t.y. balandžio mėnesio pabaigos arba bent du kartus t.y. kas 8 dienos palaistyti rūgščių mišiniu BeeVital, nes vienas laistymas veiktų tik apie savaitę, o erkės uždaruose peruose išbūna mažiausiai 12 parų. Galima ir biotechniniais būdais – šalinti traninius perus, kai jie pasirodys, sudėti erkėgaudžius ir t.t.

Kai kurioje lietuviškoje bitininkystės literatūroje rekomenduojama pavasariniam gydymui naudoti timavarolį (sintetinį čiobrelių ekstraktą), bet aš asmeniškai nerekomenduočiau to daryti dėl šių priežasčių:

Pirma. Timavarolis priklauso eterinių aliejų grupei ir gerai veikia tuomet, kai yra šilta, bet balandžio mėnuo greičiausiai bus dar šaltas.

Antra. Dauguma erkių nuo jo stipraus kvapo ne žūsta, o apsvaigusios nukrinta ir jei nenaudosime erkėgaudžių (lietuviškuose aviliuose tai problematiška), tai dalis erkių atsigavusios nuo apsvaigimo vėl apsigyvens bičių šeimoje.

Trečia. Stiprus, specifinis ir nelabai malonus timavarolio kvapas avilyje išsilaiko dar bent pusmetį, todėl yra tikimybė, kad tuo kvapu „pagardinsim“ ir šviežią medų, nes jis kvapus labai sugeria.

 Ar verta skatinti bičių šeimų stiprėjimą

 Straipsnio rašymo momentu (balandžio mėn. pradžia) situacija Lietuvos bitynuose tokia, kad maždaug kas penktą šeimą jau reikia gelbėti nuo bado, yra jau žuvusių, paprastai stiprių šeimų, dėl šios priežasties. Kad įsitikinti ar netrūksta maisto, galima, kad ir nelabai palankiu oru (palankaus rizikinga laukti) atitraukti šonines diafragmas ir pažiūrėti kraštiniuose koriuose maisto kiekį. Kokį maistą ir kaip duoti, literatūroje yra nemažai aprašyta. Taip pat metai iš metų perrašomuose mėnesio patarimuose rekomenduojama stiprinti pavasarį bičių šeimų augimą, duodant papildomai mielių, pieno, žiedadulkių ar kobalto. Visa tai teisinga, tačiau nevalia pamiršti , kad stipri šeima gegužės pradžioje, tai beveik garantuotai spiečius ar net keli. Taigi ar verta stiprinti šeimas, jei nesate pasiruošę kovai su spietimu, kadangi turbūt daugiau nei pusė šalies bičių šeimų turi būtent spietiminės prigimties. Jei esate pasiruošę papildomų avilių, mokate padalinti šeimas ir tuo pačiu „nuimti“ spietiminę nuotaiką, tai stiprinti verta, nes tuo pačiu sustiprinsite ir bityną bei prikopsite daugiau medaus. Tačiau, jei laipiosite po medžius, nuiminėdami dar nepabėgusius spiečius, tai toks stiprinimas paprastai atneša ne naudą, o nuostolį, o juk dar kasmet būna atvejų, kai belaipiojant po medžius ir iškrintama. Ir nelabai sėkmingai.

Taigi šis pavasaris nelabai palankus ne tik bitėms, bet ir bitininkams, nes reikia bitėms padėti išgyventi dabar ir pasirinkti sprendimus, kad sėkmingai bitininkauti vėliau.