Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

Medus – vaistas nuo visų ligų

Daugelis medų mini kaip skanų ir saldų (medus saldesnis net už cukrų) ingredientą virtuvėje, tinkantį prie kaimiško sūrio ar arbatos. Taip pat daugelis žinome, kad medus yra sveikas ingredientas. Bet žinios tuo ir apsiriboja.Šiame straipsnyje norime aprašyti medaus vartojimą gydymo tikslais. Kaip vaistas medus tikrai lygių sau neturi. Didžiąją dalį medžiagos radome gerbiamo daktaro žolininkystės guru Juozo Vasiliausko knygoje „Gamtos vaistinė”.

Medaus, kaip vaisto, istorija

Medus kaip vaistas minimas Mesopotamijos molinių lentelių tekstuose, kurie datuojami 2700 m. prieš mūsų erą. Senovės Egipto mokslininkų veikaluose taip pat aprašytos medaus gydomosios savybės. Senojoje Indijoje medaus ir vaško pridėdavo į vaistų mišinius.
Pirmosios mokslinės žinios apie bites ir jų produktus aptinkamos zoologijos tėvo Aristotelio veikaluose. Garsiojoje „Gyvūnų istorijoje” Aristotelis pasakojo apie bičių gyvenimą, medų, vašką ir pikį, teigė, kad visi bičių produktai pasižymi gydomosiomis savybėmis, ir patarė jais gydyti žaizdas, akių ligas.
Graikų gydytojas Hipokratas irgi labai vertino medų. Ypatingą dėmesį bitėms ir jų produktams skyrė romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis. „Gamtos istorijos” penktojoje knygoje jis rašė, kad medus labai efektyvus vaistas akių ligoms, žaizdoms gydyti, be to, malšina krūtinės skausmus ir pailgina amžių.
Plinijus tyrinėjo bites ir jų produktus kaip gamtininkas, o jo amžininkas Dioskoridas – kaip medikas. Pastarasis tvirtino, kad medus valo žaizdas, gerina regėjimą, gydo gerklę, palengvina kosulį.
Žinių apie medų randama senovės mąstytojų ir vėlesnių tyrinėtojų moksliniuose veikaluose, Atgimimo epochos medikų knygose. Graikų filosofas ir matematikas Pitagoras buvo įsitikinęs, kad jis išgyveno iki gilios senatvės tik dėl to, kad valgė medų.
Graikų filosofas Demokritas rašė, kad, norint būti sveikam, reikia valgyti medų, o odą tepti aliejais. Įžymus Romos gydytojas antikinės medicinos klasikas Galenas patarė medumi gydyti įvairias ligas.
Vidurinės Azijos filosofas, gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Ibn Sina (Avicena) teigė: „Jei nori išsaugoti jaunystę, būtinai valgyk medų.” Ypač jis siūlė nuolat valgyti medų pagyvenusiems žmonėms.
Pirmosios žinios apie bitininkystę Lietuvoje aptinkamos XIII a. kronikose ir metraščiuose. 1387 m. Jogailos ir Skirgailos sutartyje minima ir medaus duoklė. Bitynai ir medaus bei vaško duoklė dažnai minima XIV–XVI a. privilegijose bei aktuose. Medus nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo vartojamas ne tik maistui, juo buvo ir gydoma.

Medaus cheminė sudėtis

Medus – saldus, tąsus skystis, bičių gaminamas iš žiedų nektaro. Nektaras – saldus skystis, kurį išskiria augalų (daugiausia žiedų) nektarinės.
Jis susideda iš vandens, cukraus (sacharozės), monosacharidų (gliukozės, fruktozės), dekstrinų, alkoholių (pavyzdžiui, manito), azotinių ir aromatinių junginių, mineralinių druskų, rūgščių, fermentų, vitaminų, eterinių aliejų.
Cukraus nektare būna nuo 3 iki 80 proc. Tokį skirtumą lemia augalų rūšis, klimatas, paros laikas, sezonas, oro drėgmė ir kt.
Bičių medaus cheminė sudėtis taip pat yra labai sudėtinga ir įvairi. Meduje yra 18–20 proc. vandens, 80 proc. angliavandenių (fruktozės, gliukozės, sacharozės, maltozės, dekstrinų), 0,4 proc. baltymų, 0,05–0,2 proc. organinių rūgščių, fermentų (invertazės, diastazės, katalazės, lipazės, proteazės, peroksidazės ir kt.), mineralinių medžiagų (kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, aliuminio, vario, mangano, švino, cinko ir kt.), vitaminų (B1, B2, B6, C, PP, H, K, E), dažomųjų medžiagų.
Medus pasižymi ir antibakterinėmis savybėmis, todėl jį patariama valgyti ir sveikiems, ir ligoniams. Jis didina organizmo imunobiologinį aktyvumą, gerina smegenų, kepenų audinių, širdies raumens, inkstų ir kt. organų medžiagų apykaitą.

Gydymas medumi

Medus nuo seno vartojamas kaip svarbiausias vaistas peršalus. Jis geriamas su šiltu pienu (1 valgomasis šaukštas medaus stiklinei pieno), su citrinos sultimis (100 g. medaus 1 citrinai). Tinka ir krienų sunkos bei medaus mišinys (1:1).
Gydymasis nuo peršalimo medumi, ypač liepų, žmogus smarkiai prakaituoja, todėl rekomenduotina 2–3 dienas pagulėti lovoje.
Medus tinka gydant širdies ir kraujagyslių ligas. Jis plečia vainikines kraujagysles ir gerina koronarinę kraujo apytaką. Porą mėnesių kasdien valgant po 50 g. medaus, sustiprėja organizmas, normalizuojasi kraujo sudėtis, padaugėja hemoglobino, pagerėja širdies kraujagyslių tonusas.
Medaus ir daržovių sulčių mišiniu gydoma hipertonija. Mišinys ruošiamas taip: imama stiklinė burokėlių, morkų ir krienų sunkos (nuvalytus krienus reikia 36 val. pamirkyti vandenyje), stiklinė medaus ir 1 citrinos sultys. Geriama valandą prieš valgį arba 2–3 val. pavalgius po valgomąjį šaukštą 2–3 kartus per dieną.
Labai naudingas medaus ir erškėtrožių antpilas: 1 valgomąjį šaukštą sausų erškėtrožių užpilkite 2 stiklinėmis karšo vandens, virkite 10 min., ataušinkite, perkoškite ir įdėkite 1 valgomąjį šaukštą medaus. Gerkite po 0,5 stiklinės 2–3 kartus per dieną.
Medumi gydomasi ir sergant kai kuriomis skrandžio bei žarnyno ligomis. Pavyzdžiui, bandoma įveikti gastritą, opaligę, mat jis skatina gyti gleivinę ir stiprina visą organizmą.
Gydytojai tvirtina, kad medus sumažina sergančiųjų lėtiniu gastritu skrandžio sulčių rūgštingumą. Medų geriausia valgyti 1,5–2 val. prieš pusryčius arba pietus ir praėjus 3 val. po vakarienės.
Rekomenduojama valgyti ryte ir vakare po 30 g, dieną – po 40 g medaus, ištirpinto stiklinėje šilto virinto vandens. Kai skrandžio sultyse trūksta rūgšties, patartina medų valgyti 10 min. prieš valgį, užgeriant šaltu vandeniu.
Šaltas medaus tirpalas didina skrandžio sulčių rūgštingumą, o šiltas skatina gleivių tirpumą skrandyje ir riebalų pasisavinimą.
Medus rekomenduotinas sergantiesiems įvairiomis kepenų ligomis, ypač Botkino liga. Dar geresnių rezultatų pasiekta vartojant medų su bičių pieneliu iš ryto.
Medų tinka vartoti sergant kvėpavimo organų ligomis. Vykstant plaučių uždegimo procesams, gerkite šitokią arbatą: 2 valgomuosius šaukštus sausų (arba 100 g. šviežių) aviečių uogų užpilkite stikline vandens, 15 min. pakaitinkite, atvėsinkite ir įdėkite valgomąjį šaukštą medaus.
Galima vartoti česnako ir medaus mišinį. Česnaką sutrinkite ir sumaišykite su medumi (1:1). Valgoma po 1 šaukštą užgeriant šaltu vandeniu. Sergant sloga, skaudant gerklę, esant trachėjos gleivinės, bronchų uždegimui, galima daryti medaus inhaliaciją. Jai ruošiamas 30 proc. medaus tirpalas.
Neturint namie inhaliatoriaus, galima naudoti arbatinuką. Užvirus vandeniui, arbatinukas nukeliamas nuo ugnies, įdedama medaus ir pro popierinę tūtelę 20 min. kvėpuojama garais. Burnos ertmės ligos sėkmingai gydomos medumi su augalų antpilais (šalavijų, liepų, medetkų žiedų ir kt.).
Medumi gydomos žaizdos ir sunkiai gyjančios opos, dedami medaus kompresai, daromos vonios. Manoma, kad medaus gerina kraujotaką, naikina puvimo bakterijas. Liaudies medicinoje opoms gydyti medus vartojamas kartu su pelkinių pūkelių, ramunėlių žiedų, eukaliptų lapų ir kt. vaistažolių nuoviru.
Medus vartojamas ir nuo nemigos. Jis neerzina skrandžio gleivinės, ramina, taip pat stiprina organizmą. Vakare (1–1,5 val. prieš miegą) išgėrus stiklinę šilto vandens su šaukštu medaus, ramiai užmiegama.
Medus minkština odą, didina jos tonusą, todėl plačiai naudojamas kosmetikoje. Daromos gryno medaus arba kiaušinio trynio ir medaus (1:1) kaukės.

 
www.sveikaszmogus.lt skaitytoja Inesa Banionytė
 Šis tekstas yra paremtas gerbiamo daktaro Juozo Vasiliausko neseniai parašyta ir išleista knyga “Gamtos vaistinė”, kurioje galite rasti ir daugiau naudingų patarimų liaudies medicinos tematika. Rekomenduojame

Komentuoti